Susitikimas su išskirtine vaikštyne

Straipsnį parašė Greg Cooley, 2LIV4 įkūrėjas

Neigimas

Galima drąsiai teigti, kad neigiau tiesą. Po avarijos labai sunkiai dirbau terapijoje, kad galėčiau pakankamai ilgai vaikščioti ar išlaikyti pusiausvyrą ant kojų ir judėti į priekį. Tačiau ant veido ir galvos turiu pakankamai randų, kurie įrodo, kad tai, švelniai tariant, nepatikima. Metų metus mama bandė priversti mane naudotis vaikštyne, bet aš priešinausi ir vis kartojau sau, kad man jos nereikia.

Mama žino geriausiai

Žinoma, niekas negali amžinai likti tas pats, ir vieną dieną darbe smarkiai pargriuvau. Kitą dieną mama man pateikė ultimatumą – arba per dvi savaites išsirinksiu vaikštynę, arba ji man ją parinks. Žinoma, aš vis dar neigiau tiesą ir nemaniau, kad ji rimtai kalba. Tačiau po dviejų savaičių, tesėdama savo žodį, ji paklausė, ar radau man patinkančią vaikštynę.

Ieškant to vienintelio

Tą popietę pasiklydau internete ir pradėjau ieškoti vaikštynių. Nenorėjau kažko panašaus į tradicinę vaikštynę, bet paspaudęs ant, regis, šimtų jų, radau vieną, kurią norėjau išbandyti. Vėliau tą patį vakarą, kai mama paskambino ir paprašė atsiųsti jai išsamią informaciją, pasirinkau „Trionic Veloped“.

Neikite iš namų be jo!

Kitą savaitę į mano namus atkeliavo „Trionic Veloped“. Prireikė šiek tiek laiko, bet galiausiai jis tapo mano „American Express“ žaliąja kortele; kitaip tariant, „Neikite iš namų be jo!“ Savo „Trionic Veloped“ nuvažiavau šimtus mylių ir juo gabenuosi viską – nuo maisto produktų iki penkiasdešimties svarų krepšio su nardymo įranga, taip pat ir patį vertingiausią krovinį – savo du keturkojus, Dexterį ir Chewy.

Mano „Veloped“ keliavau po visą pasaulį, ypač Karibus, Pietų Prancūziją, Kubą ir Airiją. Jį naudojau paplūdimyje, uolėtais takais, per grindinį, sniegą ir ledą. Iš kritimo nieko gero neatsiranda, bet šiuo atveju jis atvedė mane prie išskirtinės vaikštynės!