Po 10 metų – vis dar ta pati valios jėga

Kaip atrodė jūsų treniruotės atsigavimui?

Sunkiai treniravausi pagal olimpinio bėgiko Sergio Heredia sukurtą individualizuotą programą, kuri apima tris sporto salės užsiėmimus per savaitę. Iš pradžių sportuoti įprastoje sporto salėje – ne specialiai neįgaliesiems – buvo didelis iššūkis. Tačiau dėka didelio atkaklumo ir kitų narių kantrybės išmokau saugiai naudotis visais įrenginiais.

Turite ir „Walker“, ir „Veloped“. Kada naudojate „Walker“?

Kad nuvykčiau į sporto salę ir judėčiau viduje, naudoju keturratę vaikštynę „Trionic Walker“. Dėl jos stabilumo ir kompaktiško dydžio ji idealiai tinka navigacijai tarp treniruoklių. Be to, sportiškas dizainas verčia mane didžiuotis, o ne drovėtis dėl ėjimo pagalbinės priemonės naudojimo.

Nuolatinis sporto salės lankymas ne tik pagerino mano ėjimą – tai palengvino ir kasdienį gyvenimą.

Kada naudojate „Veloped“ savo atsigavimui?

Iš keturių likusių savaitės dienų tris skiriu bėgimui... na, „greitai einant“. Šioms išvykoms visiškai pasitikiu „Veloped“ ir dabar sunku įsivaizduoti, kad naudočiau įprastą vaikštynę. Pirmosiose dviejose 5 km lenktynėse abu priekinius ratus buvau pastatęs ant žemės. Nors posūkiai buvo sunkūs, pagrindinis iššūkis pasirodė esąs tai, kad miesto gatvės viduryje yra šiek tiek iškilusios, kad lietus galėtų nutekėti. Dėl to buvo labai sunku išlaikyti „Veloped“ tiesia linija, nenukrypstant nuo šaligatvių.

Pusmaratonio bėgimui „Veloped“ pastačiau taip, kad vienas priekinis ratas būtų ant žemės, o kitas – ore. Norėdamas suteikti šiek tiek daugiau stabilumo, taip pat naudojau priekinius bekelės ratus. Viskas vyko puikiai, bet, deja, mano tempas buvo per lėtas šiam renginiui ir jie privertė mane pasitraukti. Važiavome vienomis judriausių Barselonos gatvių, kurios buvo uždarytos eismui, o policija buvo atsakinga už jų atidarymą, kai bėgikai pravažiavo. Po 6 km man buvo pasakyta, kad mano tempas per lėtas, ir jie turėjo grąžinti kelius į įprastą būklę. Tam tikra prasme buvau priverstas pasitraukti – būčiau tęsęs, bet tiesiog negalėjau judėti greičiau, todėl neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik pasitraukti.

Suprantu, kad šiame etape protingiausia būtų susitaikyti su tuo, kad niekada nebegalėsiu bėgti ir pasiduoti – bet aš atsisakau. Kitais metais ir, jei reikės, dar po metų toliau treniruosiuosi ir dalyvausiu tose pačiose varžybose, kol vėl galėsiu bėgti.