Atrodo, kad Trionic Walker dovanoja naują gyvenimą. Ar tai tikrai gali būti tiesa?

Papasakokite mums daugiau apie save ir apie tai, ką veikėte

Visą gyvenimą mokytojavau internatinėse mokyklose ir dalijausi aistra veiklai gamtoje. 1971 m. vadovavau ekspedicijai į Islandiją. 1982 m. 23 žmonių grupė dviračiais nuvažiavo iš Majamio į Otavą, o 1986 m. 26 trylikamečiai, tarp jų ir būsimas JAV ambasadorius, dviračiais įveikė maršrutą nuo Lands End iki John O’Groats. Taip dalydamasis savo pomėgiais galėjau suteikti jaunimui pasitikėjimo savimi, kurį suteikia fiziniai iššūkiai. 

Išėjęs į pensiją galėjau dviračiu įveikti Camino kelią, atrasti Naująją Zelandiją, minti pedalus Radžastane, Keraloje, Tailande ir Laose. Neįtikėtini potyriai.

Tačiau visa tai galiausiai kainavo sveikatą. Sulaukęs 82 metų susirgau sunkia reumatine liga ir osteoporoze. Ji pažeidė apatinę stuburo dalį, o dėl kifozės pakito mano laikysena. Tapau linkęs į naujus lūžius. Atrodė, kad mano meilė fiziniam aktyvumui apsiribos specialios kėdės pagalba.

Kodėl kreipėtės į Trionic?

Visiškai atsitiktinai žurnale The Oldie aptikau Trionic reklamą. Ji pasirodė tik tą vienintelį kartą, ir aš dažnai pagalvoju, kokia sėkmė, kad ją iškirpau ir apie ją pamąsčiau. Taip, ji buvo brangi, bet Walker atrodė dovanojanti naują gyvenimą. Ar tai tikrai galėjo būti tiesa? Žinojau, kad natūralus vaikščiojimas niekada nebegrįš, tačiau tai pasirodė geriausia investicija, kokią tik galėjau padaryti. Ji leido man išeiti į lauką. Galėjau mankštinti galūnes. Galėjau atgauti sveikatą. Galėjau bendrauti, stebėti gamtą ir aplinkinį pasaulį. Koks posūkis buvo Trionic Walker! Ji leido saugiai sumažinti apkrovą apatinei stuburo daliai – mano skausmo šaltiniui – ir suteikė saugią bei patogią atramą, kai tik reikėjo pailsėti.

Ką su savo Trionic galėjote padaryti, nors iš pradžių manėte, kad nepavyks?

1998 m. įkūriau fondą, padedantį stokojantiems. Visi esame savanoriai, turintys plačią patirtį. Deja, 2024 m. liepą mano garbės iždininkas sužinojo, kad jam diagnozuota motorinio neurono liga (MND), kurios išgydyti neįmanoma. Jonathaną pažinojau 35 metus ir, kaip galite įsivaizduoti, nepaprastai norėjau padaryti ką nors, kas galėtų padėti jam, jo šeimai ir draugams, kai laukė sparčiai blogėjanti būklė.

Pasitikėjimas savo Trionic Walker paskatino mane žiemą surengti paramos žygį Lake District regione – fizinį iššūkį, kuris, kaip bebūtų ironiška, mane sustiprino.

Paramos žygio metu užsibrėžiau per žiemą nueiti 100 mylių (apie 160 km), vidutiniškai apie 2 mylias per dieną, padedamas savo Trionic Walker; jos pripučiamos padangos įveikia nelygų paviršių ir prastą orą. 

Pradėjau spalio 17 d., o šiandien, jau vasarį, esu nuėjęs 167,3 mylios. Tikiuosi pasiekti 200, kai baigsiu vasario 28 d. Iki šiol iš viso surinkau 4633 svarus, įskaitant Gift Aid (dar neprašytą iš HMRC). Visa suma aukojama organizacijai MND Association. 

Koks jūsų kitas tikslas su Trionic? 

Lapkričio pabaigoje vietinis laikraštis paskelbė straipsnį apie mano paramos žygio planus. Jį perskaitė moteris, vos prieš savaitę tragiškai netekusi vyro dėl agresyvaus vėžio. Jie abu buvo aktyvūs gamtos mėgėjai ir manė, kad judėjimas gali padėti jo būklei, todėl nupirko Trionic Veloped, kuriuo jis spėjo pasinaudoti tik kelis kartus. Ji panoro, kad iš karto jį gaučiau ir naudočiau jos vyro atminimui. Kadangi gyvenu Lake District regione, nuo balandžio iki lapkričio vaikštau bekelėje, todėl labai tikiuosi, kad Veloped su savo pažangiomis visureigio savybėmis leis man nukeliauti iki žemų kalvų – visada su dėkingumu prisimenant Davidą. Ir ačiū, Johanai, kad pritaikei jį mano poreikiams.